Nerimo asmenybės sutrikimas: priežastys, simptomai ir gydymas

Daugelis žmonių net nenutuokia, kad kenčia nuo nerimo asmenybės sutrikimo, nes šis sutrikimas yra gerai „užmaskuotas“ kaip charakterio bruožai. Todėl oficialių duomenų apie patologijos plitimą nėra. Neoficiali statistika rodo, kad dažniau šis pažeidimas būdingas moterims, o gana jauname amžiuje – nuo ​​20 iki 29 metų. Tuo pačiu metu liga būdinga ir kitoms amžiaus grupėms, daugelis su ja gyvena dešimtmečius. Šiame straipsnyje paaiškinsime, kas sukelia nerimo sutrikimą ir kaip jį atpažinti bei gydyti.

Žmogų sukuria socialinė būtybė. Tai reiškia, kad sveikam žmogui reikia bendravimo, teigiamų emocijų iš šio bendravimo. Sergantis nerimo sutrikimu žmogus išgyvena gilų savo nepilnavertiškumo jausmą, nemyli savęs, gėdijasi savęs, skausmingai suvokia net menkiausią kritiką, stengiasi vengti socialinio kontakto. Todėl nerimo sutrikimas dažnai vadinamas nuolatiniu vengimu arba vengimu.

Toks žmogus mano, kad jo poelgiams niekas negali pritarti. Ir dažnai bijo ką nors padaryti vien dėl to, kad gali būti išjuoktas. Jis pats nuoširdžiai tiki, kad jo izoliacija kyla dėl nemokėjimo bendrauti. Dažniausiai jis būna nerimo-depresinės nuotaikos. Toks sutrikimas dažniausiai išsivysto paauglystėje ir išlieka visą gyvenimą.

Anksčiau jis nebuvo laikomas atskiru negalavimu ir buvo apibūdinamas tik kaip tam tikrų psichikos sutrikimų simptomas.

Psichotipų klasifikacijoje, kurią praėjusio amžiaus viduryje sukūrė vokiečių mokslininkas Karlas Leonhardas, kenčiantys nuo tokio sutrikimo priklauso patologiniams psichotipams... Pasak Leonhardo, tokie žmonės yra nerimastingo tipo ir dažnai kenčia nuo kompulsinio nerimo sindromo, psichoastenija (neurotinės būsenos). Abejojantis psichastenas gana dažnai ne tik patiria sunkumų santykiuose su žmonėmis, bet ir kenčia nuo tikrų fobinių sutrikimų – visuomenės baimių ir kt.

Nerimo sutrikimo gydyme dalyvauja psichiatrai, psichoterapeutai ir klinikiniai psichologai. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) patologijai priskiriamas atitinkamas numeris – F 60.6.

Kodėl išsivysto toks sutrikimas, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Nepaisant visų gydytojų ir mokslininkų pastangų, kol kas nepavyko nustatyti, iš kur atsiranda ši patologija. Manoma, kad nepalankių socialinių ir psichologinių veiksnių derinys gali paveikti žmogaus psichiką paauglystėje. Kartu ne paskutinė vieta skiriama genetiškai nulemtiems vystymosi mechanizmams.

Labai dažnai sutrikimo atsiradimas yra susijęs su žmogaus temperamentu, be to, jis visada yra įgimtas. Ligai dažniau yra imlūs melancholikai, kurie net vaikystėje demonstruoja perdėtą drovumą, baimę ir užsispyrimą, ypač tais atvejais, kai vaikas ar paauglys atsiduria sau naujoje aplinkoje, į kurią jis turi. dar reikia priprasti ir prisitaikyti.

Ne paskutinė vieta skirta ugdymo stiliui. - jei vaikystėje melancholiško temperamento vaikas dažnai išgirsta kritiką iš suaugusiųjų, jei jo poelgiams retai pritariama, jei suaugusieji ir bendraamžiai jį aštriai kritikuoja kaip asmenybę, tai žmogus palaipsniui formuoja „kokoną“, kuriame slepiasi nuo visuomenę ir iš jo sklindančią kritiką. O toks „kokonas“ yra nerimo sutrikimas.

Tuo pačiu metu drovus ir bijantis vaikas nebūtinai susirgs, be to, sulaukus tam tikro amžiaus, tam tikras budrumas socialinių kontaktų metu yra visiškai normalus ir natūralus, tai tik vaiko psichikos raidos etapas, o jo apraiškos. drovumas ir nesaugumas pamažu praeina paaugliui suaugus.

Tas, kuris kenčia nuo asmenybės nerimo sutrikimo, dažniausiai „susiskiria“ tarp stiprių jausmų – iš vienos pusės jam reikia bendravimo, jis jaučia jo poreikį, bet iš kitos pusės – bijo kritikos, todėl stengiasi atsiriboti, laikytis nuošalyje nuo žmonių.

Negalvokite apie žmones, sergančius nerimo sutrikimu, kaip apie socialinį nerimo sutrikimą. Tokiam pažeidimui būdingas socialinis nerimas verčia atidžiau stebėti savo vidinius jausmus, kai reikia su kuo nors susisiekti, o socialinio nerimo sergančio žmogaus nepavyksta privilioti net ir skubiai.

Sociofobai nesidomi žmonėmis, o turintys nerimo sutrikimą, priešingai, labai atidūs aplinkinių reakcijai į save. Kartu jie yra neįtikėtinai įsitempę, labai bijo išprovokuoti kritiką ar padaryti ką nors ne taip. Fiziniame lygmenyje tokią įtampą lydi arba sutrikusi kalba, arba užsispyrimas ir tylumas. Kuo giliau žmogus bendravimo su kuo nors akimirką pasineria į savo jausmus, tuo jam sunkiau laisvai kalbėti.

Nerimo sutrikimas labai dažnai derinamas su kitomis baimėmis. Beveik pusė šiuo sutrikimu sergančių žmonių bijo vorų ir linkę į paniką, kas trečias turi socialinės fobijos požymių.

Vaikystėje, vystantis asmenybės nerimo sutrikimui, vaikas labai bijo eiti prie lentos, kalbėti prieš grupę žmonių. Jis stengiasi vengti situacijų, kuriose staiga gali atsidurti aplinkinių dėmesio centre, taip pat bijo visų naujų, anksčiau nežinomų situacijų. Vaikui augant sutrikimas progresuoja. Pavyzdžiui, nerimo sutrikimą turintys paaugliai nenori dalyvauti konkursuose, atsisako dalyvauti atostogose mokykloje, stropiai vengia bendrauti su bendraamžiais. Dažnai jie visai neturi draugų, laisvalaikį stengiasi leisti vieni, skaitydami knygą ar klausydami muzikos.

Jeigu toks žmogus atsiduria komandoje, tai jis fiziškai stengiasi užimti tokią poziciją, kurioje jį ir kitus žmones skiria solidus atstumas. Tokį pažeidimą patyrusiems žmonėms būdingas padidėjęs įtarumas – net ir įprasti aplinkinių žodžiai, kuriuose nėra įžeidžiančių ar kritiškų atspalvių, dažnai ima savo lėšomis, pradeda „kapstyti save“ ir ieškoti sugalvoto nepasitenkinimo priežasčių. kitų.

Jie turi bendravimo poreikį, ir jis yra gana didelis. Tačiau jie gali bendrauti tik ten, kur yra visiškai tikri, kad yra mylimi ir priimti. Jei įprastoje atmosferoje kas nors nepavyksta, jie „užsidaro“ ir atsisako bendrauti. Jiems sunku susirasti „savo žmogų“, sukurti šeimą, todėl tokie žmonės labai dažnai gyvenime lieka vieniši. Bet jei vis tiek pavyksta susituokti ar susituokti, tada visas bendravimas tiems, kurie kenčia nuo nerimo sutrikimo, yra koncentruojamas tik su jo sielos draugu. Šios šeimos pašaliniams asmenims bus draudžiama įeiti. Jei laikui bėgant partneris išeina ar miršta, likusias dienas nerimo sutrikimą turintis žmogus dažniausiai lieka vienas. Niekas kitas negali jam atlyginti nuostolių.

Iš išorės nerimo sutrikimą turintys žmonės atrodo juokingi, nepatogūs, dažnai nesuprasti ir tikrai atstumti. Tada kenčiantis žmogus pradeda ieškoti žmonių palankumo, o tai sukelia dar didesnį atstūmimą.

Jiems sunku pasiekti sėkmės studijose, profesijoje, nes ir mokymas, ir darbas vienaip ar kitaip yra susiję su socialiniais kontaktais. Jie niekada netampa lyderiais, mokytojais, politikais, menininkais, sąmoningai vengia viešo kalbėjimo profesijų. Dažniausiai nerimastingi astenikai lieka „pagalbiniais vaidmenimis“pirmenybę teikia ramiai vietai, individualiam darbui, kuriame nėra vietos kolektyviniam jokiai užduočiai atlikti. Jiems sunku mesti, bijo visai likti be darbo. Jei reikės persikelti į kitą vietą, šis perėjimas žmogui visada bus didelė asmeninė nelaimė, ir jis visada tai išgyvens labai sunkiai.

Šie žmonės negali atsipalaiduoti bendraudami net su labai artimu žmogumi., nes nuolat stebi reakciją – ar patinka tai, ką sako, ar pašnekovas pritaria tam, ką jie pasakė. Todėl psichologams gali būti labai sunku dirbti su nerimo sutrikimą turinčiais žmonėmis.

Žmonės su nerimo sutrikimu bijo gandų, paskalų, pašaipų, labai priklausomi nuo visuomenės nuomonės, ką apie juos sako ar gali pasakyti kiti. Deja, tarp suaugusiųjų, turinčių tokį psichikos sutrikimą, yra daug alkoholikų, nes alkoholis iš pradžių padeda sumažinti emocinę įtampą bendraujant, o vėliau anksčiau ar vėliau sukelia rimtą priklausomybę.

Diagnostikoje dalyvauja psichiatrai ir psichoterapeutai. Labai svarbu nepainioti nerimo sutrikimo su asocialiu asmenybės sutrikimu, dar vadinamu sociopatija. Sociopatas neigia visuomenę ne tik savyje, bet ir visas socialines normas, principus ir moralę. Gydytojui svarbu atskirti nerimo sutrikimą nuo šizoido. Šizoidiniai tipai iš principo nenori su niekuo bendrauti, o nerimaujantys nori, bet bijo, todėl įsitempę.

Taip pat yra priklausomybės asmenybės sutrikimas, kai žmonės skausmingai bijo išsiskyrimo, iš visų jėgų kabinasi į bendravimo ar meilės objektą.

Specialistas turėtų suprasti visus šiuos niuansus. Savidiagnostika ir artimųjų bandymai „nustatyti“ žmogų šiuo atveju yra nepriimtini. Psichoterapijoje ir psichiatrijoje yra testų sistema nerimo sutrikimo požymiams nustatyti. Būtent su jais diagnostika prasideda specialisto kabinete. Tuo pačiu metu gydytojas kalba, stebi, pažymi paciento kalbos įgūdžių ypatybių pokyčius.

Svarbūs diagnostiniai požymiai, pagrįsti pirminės apžiūros rezultatais, yra nuolatinė įtampa, nepasitikėjimas savo jėgomis ir gebėjimais, savimi, įkyrus savo asmenybės nuvertėjimas, lyginant su kitais („gali, bet aš turiu kur... “), nenoras pradėti bendrauti, jei negaunamos garantijos, kad kritikos nebus, skausminga reakcija į kritiką, nepritarimo baimė. Jei specialistas tyrimais patvirtina bent keturis požymius, jis gali kalbėti apie nerimo sutrikimo buvimą.

Tokie pacientai dažniausiai gydomi ne ligoninėje, kur situacija jiems nauja, todėl galimai provokuojanti naujus priepuolius, o namuose, kur viskas pažįstama ir suprantama. Yra specialių programų, kurios apima elgesio psichoterapiją kartu su psichoanalize.

Iš naujo įvertinti ankstesnę patirtį yra labai veiksmingas metodas. Kartu su specialistu pacientas nagrinėja situacijas iš vaikystės, paauglystės, pastarojo meto įvykius. Gydytojo užduotis – padėti pacientui susidaryti naują požiūrį į senus įvykius, į tėvus ir buvusius bendramokslius, į kolegas ir kaimynus, į pažįstamus ir nepažįstamus žmones.

Visa tai – iš psichoanalizės srities. Kalbant apie elgesio terapiją, tai apima metodus, kaip sukurti naujas psichines nuostatas, modelius, taip pat mokyti laisvo bendravimo specialiose grupėse.

Labai svarbu, kad žmogus gautų ne tik individualų gydymą namuose, bet ir lankytų grupines treniruotes, užsiėmimus. Būtent ten jis galės išbandyti, pritaikyti, tobulinti naujas nuostatas, kurias padeda formuoti psichoanalitikas, būtent ten fiksuojamos naujos technikos bendraujant su kitais žmonėmis. Tie, kurie atsisako grupinės veiklos, paprastai negauna jokio reikšmingo gydymo efekto. Remiantis vien psichoanalize, patologija nėra koreguojama.

Paskutiniame gydymo etape įgytas nuostatas ir įgūdžius žmogus pritaiko savo kasdieniniame gyvenime. Čia svarbiausia neatsipalaiduoti ir negrįžti į „kokoną“, nes tam tikrų nesėkmių ir klaidų nutinka kiekvienam. Palaipsniui iš naujų požiūrių ir modelių formuojasi stabilus įprotis normaliai bendrauti ir adekvačiai reaguoti į kitus.

Tokio pažeidimo prognozė dažniausiai būna labai labai palanki, tačiau tik su sąlyga, kad žmogus vis tiek sutiks su terapija. Sutrikimas savaime nepraeina. Jeigu sutrikimą lydi kiti psichikos sutrikimai, tai gydymas būna sunkesnis, ilgesnis, ne visada duoda norimą efektą.

Kartais kartu su psichoterapinėmis programomis pacientui patariama vartoti vaistus. Žinoma, „stebuklingos piliulės“ sutrikimui gydyti nėra, o gydymas vien vaistais jokio ryškaus efekto neduoda.Tačiau gydymo programoje gali būti vieta vaistams, ypač kai kalbama apie rimtą sutrikimą. Tokiu atveju rekomenduojama vartoti trankviliantus ir antidepresantus. Vaistai gali padėti sumažinti stresą ir sumažinti depresijos simptomus. Tokie vaistai priklauso receptinių vaistų grupei ir vaistinėse parduodami tik su gydytojo receptu. Iš nereceptinių vaistų rekomenduojami raminamieji, raminamieji ("Novo-Passit" ir kt.).

Kadangi sunku tai padaryti savarankiškai, būtinai turite nuspręsti kreiptis į specialistą. Taip prasidės kelias į pokyčius, kurie bus naudingi visiems, o pirmiausia – pačiam žmogui. Vykdydami gydytojo rekomenduotą programą, turite atsiminti, kad bet kuriuo metu jums gali prireikti artimo žmogaus ar psichologo palaikymo ir pagalbos. Nedvejodami kreipkitės, jei kažkas atrodo ne taip, kažkas neatitinka gyvenimo idėjų.

Asmuo, pasiryžęs nugalėti nerimo sutrikimą, turi turėti omenyje, ką reikia padaryti, kad būtų skatinamas veiksmingas gydymas. Visų pirma svarbus dienos režimas, reikia laiku eiti miegoti, vengti nemigos ar darbo naktimis. Likusi nakties dalis turėtų būti pakankama.

Norint išmokti atsipalaiduoti, pravers įvaldyti kai kurias atsipalaidavimo technikas, meditaciją, kvėpavimo pratimus. Jei dėl esamos problemos vis dar sunku lankyti jogos grupę, verta praktikuoti savarankiškus užsiėmimus.

Žmogus, kovojantis su nerimo sutrikimu, turi išmokti per daug nesikoncentruoti į vieną dalyką., užkabinti kažką šioje situacijoje yra žalinga ir pavojinga. Tačiau veikla, kurioje bus galima savavališkai perjungti dėmesį nuo vieno objekto prie kito, bus naudinga.

Kad ir kaip norėtumėte atsipalaiduoti vartodami alkoholį, turėtumėte atsisakyti alkoholinių gėrimų vartojimo, ypač norėdami tapti labiau išlaisvinti bendraudami su kuo nors natūraliai.

Norėdami sužinoti daugiau apie nerimo sutrikimą, žiūrėkite šį vaizdo įrašą.